SPAUDA

1998 metų lapkritį nuskambėjus Aleksandro Skriabino “Promethee, le Poeme du Feu”, atliktos su Amerikos Simfoniniu Orkestru Lincolno centro Avery Fisher salėje, “The New York Times” rašė: "Mr. Geniusas played compellingly".
Anthony Tommasini, The New York Times

...Rachmaninovo fortepijoninio Koncerto c-moll solo įžangą Petras Geniušas pradėjo plačiai, laisvai ir didingai, puikiai išnaudodamas vyriškų rankų jėgą.
Asahi, Japonija

...harmoningas pianisto ir orkestro dialogas... ...kompozitorius Alfredas Schnittke dėkojo puikiam virtuozui pianistui Petrui Geniušui, kuris nepriekaištingai skambindamas efektingai išryškino visus akcentus ir kontrastus.
Lüzerner Zeitung, Švecarija

... Geniušas tobulai atliko Wagnerio-Liszto Isoldes Liebestod iš Tristano ir Izoldos. Prokofjevo disonansiniai Sarkazmai buvo tikras jo virtuoziškumo įrodymas.
H. Perez-Vidal, Palm Beach Post, JAV

... Petro Geniušo talentas harmoningai sujungia – intelektualumą, vyraujantį Vakarų fortepijono mokyklose, ir savitą poetinį išraiškingumą, būdingą geriausioms rusų fortepijono mokyklos tradicijoms.
Sovetskaya kultura, Rusija

Petras Geniušas tą vakarą skambino paskutinę F. Schuberto Sonatą B-dur…Bijojau nusivilti po Vilniuje girdėto paslaptingosios sonatos atlikimo (manau, kad tai viena praėjusio sezono kulminacijų), bet P. Geniušas vėl pabuvojo toje nedaug kam pasiekiamų viršūnių. Sujaudintai publikai įsisiautėjus skelbiamas bisas – keturi E. Griego norvegų šokiai, kuriuos atliks Petras ir Lukas Geniušai. Šioje muzikoje sūnus išpuoselėtu pianizmu bei artistizmu prilygo tėvui, tad nenuostabu, kad prieš aplodismentų audrą ( būna tokios trumpos, įelektrintos pauzės) pasigirdo ne „bravo” o „ bravissimo”šūksnis. Ir jis išsakė tiesą. Trumpai ir aiškiai.
Edmundas Gedgaudas, 7 meno dienos,
2003 07 25

Interpretuoti gerai žinomą muziką – nelengva užduotis pianistui, taip pat ir klausytojui, linkusiam nejučiomis į patirtį įsileisti lyginimo momentą, anksčiau girdėtus įsimintinus kitų atlikėjų sukurtus vaizdinius. Tačiau, kaip ne kartą teko įsitikinti, P. Geniušas paprastai įžengia į sceną ne kartoti, bet pasidalyti savaip išgyventa atliekamos muzikos įvairove, tuo metu iškylančia į jo kūrybinio akiračio viršukalnes. Tad ir šiame rečitalyje pateiktos programos negožė kokio nors savitikslio perfekcionizmo siekiai – atsivėrė seniai laiko patikrintos akademinės muzikos linija, apšviesta patraukliomis kūrybinio proceso spalvomis. P. Geniušo atliekamos J.S. Bacho Partitos B-dur interpretaciją galėtume pavadinti romantiška, tačiau romantinė pianisto pasaulėjauta čia išsiskleidė ne tradiciniu reljefišku ir kartais pretenzingai perspaustu jausminiu bangavimu, bet tiesiog subtilios kalbėsenos siekiu. O šis lėmė trapių akcentų ažūro grožį (net retsykiais pakylantį virš įprastos fortepijoninės prigimties), tarpstantį bėgančiose melodinėse slinktyse ir ypač plastiškai atsivėrusį paskutinėje dalyje – žigoje. Klausantis L. van Beethoveno Sonatos d-moll, nustebino savitai pianisto sukurta svorio centrų dramaturgija, didžiausios psichologinės įkrovos bei dvasinės pilnatvės pasiekusi II dalyje Adagio. Tokia pianisto meninė nuostata turbūt skatino ypatingomis reikšmėmis pažymėti ir fortepijono rečitatyvų artikuliaciją, nepabūgstant laisviau traktuoti muzikinio laiko tėkmės proporcijų. Nedažnai turime progos koncertinėje scenoje pasigėrėti B. Bartóko folklorinėmis studijomis, perkeltomis į fortepijoninę muziką, juo labiau vengrų dainomis, svinguojančiomis autentiška dermine, ritmine, tembrine estetika ir neribotu fortepijoninės faktūros spalvingumu. "Penkiolikos vengrų valstiečių dainų" interpretacijai jokiu būdu nepakaktų žėrinčios pianisto technikos ir vien ambicijos įveikti šį originalų dainų ciklą. Kiekvieną iš 15 miniatiūrų, išmargintų ritminių kirčių kaita, pobalsių replikomis, harmoninės koloristikos detalėmis, pianistui teko "pažadinti" surandant vis kitokias artikuliacijos priegaides, vis kitokį charakteringą raiškos priemonių kompleksą, idant ciklas tvinksėtų gyvybinga energija, veržlumu ar iš detalių komponuojamu visumos polėkiu. Šiuo atveju meninio vaizdinio pilnatvei rastis padėjo ir akivaizdūs P. Geniušo improvizaciniai įgūdžiai – kaip gebėjimas, dvasinė pastanga įskelti kūrybinio proceso ugnį iš menkiausio muzikinio motyvo. Improvizacinė patirtis, jos erdvėje plazdantis impulsyvumo, spontaniškumo matmuo pianistui turbūt pravertė ir R. Schumanno kūrybos interpretacijai, persmelkusiai jau keletą jo rečitalių. Tam, kad susitapatintum su šio autoriaus fantazijos (o ir konkrečiai – "Fantazijos" C-dur) laisve, kad galėtum aprėpti emocinį jo partitūrų maksimalizmą, daugiažodės versmės apimtis, nepakanka tradicinės romantinės retorikos. Tai suvokdamas P. Geniušas drąsiai pasitelkė individualios jausenos ir vaizduotės jam padiktuotą sampratą. Plastiškai struktūruodamas šį monumentalų trijų dalių ciklą, pratrūkstantį daugiabriaunėmis intonacijomis – nuo oracijų ar ekstazėspatoso iki intymios išpažinties, pianistas prisodrino jį improvizacinio gaivališkumo, autentiškos energijos, suteikusios kūriniui natūralios, gaivios jaunatviškos tėkmės. Bemaž tokios, kokia buvo palytėti ir keli po koncerto nuskambėję bisai.
Ne atkartota, bet savaip išgyventa,
Petro Geniušo rečitalis
Nacionalinėje filharmonijoje,
Vytautė Markeliūnienė,
7 meno dienos, 2006 02 24

(...) Tokia kiek pritemdyta teatrinė aplinka labai tiktų P.Geniušo asmenybės žavesio diktuojamai koncertinei atmosferai - sudarytų tinkamą foną jo įgimtai inteligencijai, galantiškumui ir pakylėtam, „suklasintam” romantizmui, kurį liudija tiek įvaldytas šio stiliaus išraiškos priemonių arsenalas, tiek pati laikysena, artima XIX-XX a. pirmosios pusės geriausioms atlikėjiškoms tradicijoms, išreiškiančioms didžiuosius George'o, Byrono, Eugene'o Delacroix ar Fraeois-Rene de Chateaubriando idealus: tikėjimą, jog artisto įkvėpimas kone prilygsta religinei pranašystei, o meno kūrinys gali perkeisti žmogų.
Daiva Tamošaitytė, Petro Geniušo rečitalis, Muzikos barai, 2006 3-4

Pastaruoju metu į pianisto gyvenimą tiesiogiai įsiveržęs džiazas jo atlikimo kokybei suteikė papildomų bruožų, todėl „judančius“ kūrinius jis atlieka nelyginant improvizuodamas, ardydamas neva privalomą interpretacinio raidiškumo luobą. (...) Džiazas – raktas į Osvaldo Balakausko garsojautą, o gruodžio aštuntąją per jubiliejinį kompozitoriaus koncertą „Kalnų sonatos“ fortepijono partiją atlikęs P. Geniušas dar sykį įtikino, kad jis ne veltui yra šio kūrinio „pagrindinės sudėties“ atlikėjas. Koncertą įrėmino du Sergejaus Rachmaninovo preliudai – cis-moll, op. 3 bei B-dur, op. 23. Pirmasis populiarumu nenusileidžia „Elizai“ ar Frederico Chopino etiudui c-moll, op. 10 (dar pianistas atliko jo impromtą As-dur, op. 29). Jau trečias preliudo akordas – bose nuskambėjusi triguba cis tęsėsi taip ilgai, jog iš pat pradžių buvo aišku, kad P. Geniušas šį be galo populiarų kūrinį pateiks su siurprizais, ignoruodamas didingo patoso kabliuką, už kurio užkibdavo daugybė pianistų, ir kurio sentimentali peruzija patį S.Rachmaninovą vesdavo iš proto. (...) „Prisipažinimai fortepijonui“ virto prisipažinimais klausytojui, o šis tiek žodžiais, tiek garsais kalbančiam Petrui Geniušui dažnai lieka neabejingas dėl jo kūrybos ryškiausio bruožo – humaniškumo, žmogiškumo plačiąja prasme.
Daiva Tamošaitytė,
Kalėdiniai susitikimai: Petras Geniušas skambina „dar kartą”,
Muzikos barai, 2008 sausis-vasaris

P. Geniušas, visuomet scenon įžengiantis su tikro menininko aristokrato aura, buvo subtilus dainininko partneris, sau neleidęs užgožti balso jokiu pasažu ar akordu. Kukliai prabilęs fortepijonas netapo fonu, o svariai papildė poetinį tekstą muzikinėmis prasmėmis. Turintis didžiulę kamerinio muzikavimo patirtį, dalyvaujantis ir netradiciniuose projektuose, P. Geniušas visuomet taikliai perteikia kūrinių stilistiką, jautriai papildo partnerius, visą blizgesį ir nežabotą artistinę laisvę palikdamas savo rečitalių scenose. Nuostabu, kad ir elegantiškai bravūriškas, ir lyriškai kuklus P. Geniušas yra neapgaulingai tikras.
Laimutė Ligeikaitė, Neapgaulingas koncertas, Petras Geniušas, Vytautas Juozapaitis, Linas Rimša, 7 meno dienos, 2007 06 29

„Kristupo klavyrų“ ašimi tapo grand trio – Algirdo Budrio (klarnetas), David Geringo (violončelė) bei Petro Geniušo (fortepijonas) – pasirodymas liepos 16 dieną. Virtuozai atliko Johanneso Brahmso trio op. 114 a-moll, Anatolijaus Šenderovo trio Nr. 2 bei Ludwigo van Beethoveno trio op. 11 B-dur. Įgudusių meistrų rankose pastarasis įgijo nušlifuoto neįkainojamos vertės brangakmenio pavidalą: klasišku santūrumu žavėjo pirmoji dalis, dieviška antroji jaudino D. Geringo ir P. Geniušo duetu, o žėrinčiomis A. Budrio klarneto kaskadomis – finalas. J. Brahmsas nuskambėjo šiltai ir intymiai. Atmosferą smelkė solidumo pojūtis, akivaizdus „sceninio stažo“ padarinys. Populiariosios muzikos srityje koncertus, kuriuose kartu muzikuoja žymiausi solistai, įprasta įvardyti kaip „super grupę“, nes tai visada būna siurprizų kupinas įvykis. Ši klasikinės muzikos super grupė taip pat privertė ištempti ausis, ugningai ir įtaigiai atlikdama A. Šenderovo trio, kurį kompozitorius parašė dar 1984 metais, tačiau, pasak jo, kūrinys ilgą laiką buvo retai atliekamas, nors autorius jį laiko vienu svarbiausių. (...) Virtuozai kūrė intriguojantį užburiančių sąskambių pasaulį, kuriame gelmingus vaizdus keitė greiti ir dramatiški.
Daiva Tamošaitytė, „Kristupo klavyruose“ – grandų fenomenas, Muzikos barai,
​2008 09 19
PRESS

After his performance of Scriabin’s “Promethee, le Poeme du Feu” with an American Symphony Orchestra at the Lincoln Centre’s Avery Fisher Hall in November, 1998 “The New York Times” wrote: “Mr. Geniusas played compellingly”
Anthony Tommasini, The New York Times

The performance of the Lithuanian pianist Petras Geniusas in the second tour of the contest has become a genuine discovery. The audience was onthrall by his interpretation of F.Schubert’s most complicated Sonata in C minor. The musician has demonstrated not only his resplendent pianism but also his subtle proficiency in profound reflection.
El Dia, Spain

Petras Geniusas’ talent harmoniuosly unites both: the intellect predominant in the Western piano schools, and the individual poetic expressiveness following the best of the Russian piano playing traditions.
Sovetskaya kultura, Russia

Thematic remaking, dotted rhytms, and sonority (in Schumann’s Novellette No 8) had the majestic breathing of high romanticism with amazing culture of sound.
Wolfgang Butzlaff, Flensburger Tageblatt, Schleswig-Holstein Musik Festival

… sensitive caught dialogue with the orchestra. … composer Alfred Schnittke thanked brilliant virtuoso pianist Petras Geniusas, who in his devoted performance effectively emphasized stress and contrasts.
Lüzerner Zeitung, Switzerland

Geniusas perfectly executed the Wagner-Liszt Isoldes Liebestod from Tristan and Isolde. Prokofjev’s dissonant Sarcasms demonstrated his vistuosity.
H.Perez-Vidal, Palm Beach Post, USA

Mr. Geniusas draws a handsome tone from the piano… Prokofjev’s magnificently malicious Sarcasms (Op.27) were incisively characterised… Group of Liszt pieces allowed impressive displays of technique…
Alex Ross, The New York Times

Petras Geniusas began the solo introduction of Rachmaninov’s C minor piano concerto in a broad tempo of stately breadth, taking good advantage of clean, masculine strength of his accomplished hands.
Asahi, Japan